Site menu:

Šiluva

2019 m. lapkričio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Spa    
 123
45678910
11121314151617
18192021222324
252627282930  

Paieška

Šv. Brunonas Bonifacas Kverfurtietis

Liepos 12 dieną minime kankinį už tikėjimą šv. Brunoną Bonifacą Kverfurtietį (gimęs apie 974 – miręs 1009).

Vienuolis benediktinas, imperatoriaus kapelionas, misijų arkivyskupas, Šv. Romos imperatorių Otono III bei Henriko II politikos vykdytojas, kankinys ir Katalikų Bažnyčios šventasis. Jei ne jo kankinystė ir mirtis už tikėjimą, nebūtų pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas 1009 metais Kvedlinburgo analuose. Brunonas gimė apie 974 metais saksų didikų šeimoje Kverfurte, mokėsi mokykloje, įsteigtoje prie Magdeburgo bažnyčios.

995 metais jis paskirtas kanauninku, netrukus Romos imperatoriaus Otono III dvare jau ėjo kapeliono pareigas. 998 metais Brunonas paliko tarnystę Romos dvare ir įstojo į Benediktinų vienuolyną Aventine, pasirinkęs Bonifaco vienuolinį vardą. Nuo 1001 metų jis su broliais misionieriais vyko į Lenkiją, Vengriją, Prūsiją, Kijevą, pečenegų kraštą, kur ketino atversti vietos pagonis.

Apie 1009 m.atvyko į Lietuvą. Ir čia susipažino su vienos iš didesnių lietuvių genčių valdovu Netimeru. Netimeras pasirodė suprantąs krikščionybės prasmę ir net sugebąs diskutuoti teologiniais klausimais.

Netimeras ir jo gentainiai įtikėjo šv.Brunono rodomais stebuklais ir buvo apkrikštyti, jis net ketino palikti valdžią sūnui, o pats prisidėti prie šv. Brunono veiklos.

Tačiau sėkmingai prasidėjusi šv. Brunono misija baigėsi tragiškai: atskirai gyvenantis „karaliaus“ Netimero brolis Zebedenas, išgirdęs apie krikštą, kovo 9 dieną nukirto šv. Brunonui galvą ir išžudė visus 18 jo palydovų.

Šv. Brunono galva buvo įmesta į upę Alstra.

Šv. Brunono ir palydovų palaikus vėliau išpirko ir palaidojo Lenkijos karalius Boleslovas Narsusis. Palaidojimo vieta nežinoma (anot kai kurių šaltinių, vėliau virš šv. kankinių kapų iškilo vienuolynai).

Taigi Netimero krikštas 1009 m. – pirmasis krikštas Lietuvoje ir pirma tiksli Lietuvos istorijos data.

 

 

Originalūs įrašai iš to meto kronikų apie minimus įvykius:

XI a. pr. vokiečių rašytiniame šaltinyje – Kvedlinburgo analuose yra toks įrašas: „1009 metais šventasis Brunonas, kuris vadinamas Bonifacijus, arkivyskupas ir vienuolis, antrais savo atsivertimo metais, Rusios ir Lietuvos (Lituae) pasienyje pagonių trenktas į galvą, su 18 saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų.“

Merzeburgo vyskupo Titmaro kronikoje (1012–1018) apie šv. Brunoną rašoma: „Dvyliktaisiais savo atsivertimo ir garbingo gyvenimo metais, keliaudamas į Prūsiją, jis stengėsi tuos nederlingus laukus dieviška sėkla apvaisinti; bet erškėčiais apžėlusios laukinės žemės jis negalėjo lengvai apdirbti. Tada minėtos šalies ir Rusios pasienyje sakydamas pamokslą, pirma buvo vietinių gyventojų sudraustas, o po to, toliau jam skelbiant Evangeliją, buvo suimtas ir pagaliau dėl Kristaus, kuris yra Bažnyčios galva, meilės, 16-ąją dieną prieš kovo kalendas, romus kaip avinėlis, buvo nukirsdintas drauge su 18 savo palydovų“.

Bavarijos vienuolio benediktino Vipterto rašytiniame pasakojime „Vyskupo Brunono pamokslavimo Prūsuose istorija“ (apie 1020 m.) ir italų teologo bei filosofo Šv. Petro Damiano „Šv. Romualdo gyvenimas“ (apie 1040 m.) aprašomas svarbiausias Šv. Brunono gyvenimo įvykis – „karaliaus“ Netimero krikštijimas:  […] [Brunonas], pas rusų (prūsų) karalių nuvykęs ir apsistojęs, ėmė aistringai pamokslauti. Karalius gi matydamas jį apsirengusi skurdžiais drabužiais, vaikščiojantį basomis kojomis, manė, kad šventas vyras toksai ne dėl įžado, bet veikiau dėl to, kad turto surinktų. Dėl to [karalius] pažadėjo , kad pats jo neturtą gausiomis dovanomis praturtins, jei [Brunonas] nuo tokios rūšies apgaulės atsitrauks. Todėl greitai negaišdamas [Brunonas] atgal į nakvynės vietą pasuka ir apsivilkęs vyskupui priderančiais brangiais darbužiais, taip į karaliaus rūmus vėl sugrįžta. O karalius taria: „kad įtikėtume, jog tiesa, kurią tu skelbi, yra tikra, greta vienas kito bus sustatyti du atskiri aukšti mediniai pastoliai. Ir po jais bus sukurta ugnis, [ir] tokiu būdu, kai ugnis iš abiejų pusių bus matoma, tu pereik per vidurį. Ir jei [tu] iš kurios nors pusės būsi kliudytas, [mes] tave visiškai toms ugnims suryti patikėsime. Bet jei, kaip tu tiki, taip neatsitiks, [tada] visi mes tavo Dievu be jokių sunkumų įtikėsime“. Bonifacas (Brunonas) pirmiausia su šventu vandeniu ir smilkalais iš visų pusių apeidamas, pašventino ugnį. Po to įžengė į šnypščiantį liepsnos kamuolį ir išėjo nepaliestas. Tada karalius ir kiti, kurie šitame renginyje dalyvavo, būriais prie švento vyro kojų puola, ašarodami prašo malonės [ir] karščiausia malda reikalauja krikšto. Ir tokiai daugybei gentainių susirinkus krikštytis, taip atsitiko, jog šventas vyras į platų ežerą įbridęs ir vandens prisisėmęs, liaudį pakrikštijo“.

 

( Parengta pagal prof.dr.A.Bumblausko straipsnį  ir www.bernardinai.lt  informaciją )

Komentarai uždrausti.