„Pabaigęs maldą, pakėlė akis, nužvelgė didingą altorių ir galbūt jau būtų sukęsis eiti, kai akys užkliuvo už kažko nuostabaus, suteikusio jam laimės šypsnį. Tai privertė jį susimąstyti… “   ( Skaistė Čėsnaitė, 9 b )

„Vitražas- spalvos, kuriomis kiekvieną dieną gėrisi vis kitas. Į jas žiūrint iškyla vaizdai- kiekvienam vis kitokie. Vienas spalvas gretina su viltimi, kurią jam dovanoja Dievas, kitas- su nuodėmėmis, kurias bando išpirkti. Tačiau visiems čia, Dievo namuose, jos kažką reiškia.“ ( Justė Elzbergaitė, 9 b )

„…Pasigirsta dar vienas dūžis ir varpo gaudimas vėl nuskrieja pro žmonių ausis… Tikintieji pradeda rinktis į bažnyčią. Visi lipa laiptais, artyn Dievo. Viduje tylu, visur kryželiai, ir didelis altorius. Šalta.  Atrodo, kad visų mirusiųjų sielos plaukia pro tave ir kažką tyliai šnabžda tau į ausį. Tik ar Tu, žmogau, supranti jų kalbą?“ ( Karolis Galinaitis, 9 b )

„Bažnyčios žvakė- šilumos ir šventumo šaltinis. Ji suteikia vidinę ramybę bei jaukumą. Ši žvakė sušildo savo šventumu ir apglėbia savo šiluma“. ( Karolis Jasiulis, 9 b )

„Auksinis rėmas- akį stulbinanti bažnyčios puošmena… Atrodo, kad tai vartai į dangų…“ ( Sandra Jucevičiūtė, 9 b )

„Altorius yra svarbiausia ir švenčiausia vieta bažnyčioje. Viską matančios Dievo akys, žvakių šviesa…“ ( Mantas Lakauskas, 9 b )

„Kolona- didybės ir stiprybės simbolis. Pažvelgus į ją, sustiprėja tikėjimas Dievu. Kolona suteikia bažnyčiai didingumo ir mes su pagarbia baime vaikštome po Dievo namus. Prisilietus prie kolonos, galima justi, kad ji saugo šimtmečius siekiančias bažnyčios ir čia buvusių žmonių paslaptis.“ ( Karolina Papreckytė, 9 b )

„Žvakės- tai spinduliuojanti šviesa. Jos nušviečia mirusiems kelią į dangų. Laimingi, kurie gali eiti tuo keliu.“ ( Eimantas Ivanauskas, 9 b )

„Žvakė jau užgesusi… Jau seniai ji visų pamiršta. Jos šviesos jau seniai nebėra… Kiekviena diena pilna beprasmybės. Žvakė vieniša, niekam nereikalinga. Anksčiau ją supo daugybė žmonių, bet dabar ji viena. Kaip tik dabar ji norėtų būti ten, kartu su jais, bažnyčioje, tačiau žmonės ją pamiršo. Ir vieną rytą žvakė pajuto žmogaus rankas. Ji suprato, kad vėl yra reikalinga.“      (  a.a.  Aurimas Bauža, 9 b )

„Klausykla- vieta, kur žmogus pasako tai, ką jis galbūt niekam nesakytų. jei ji galėtų kalbėti, ji turėtų ir galėtų tiek daug papasakoti. Ji tiek daug išklausė,o ar ją kada nors kas nors išklausys?“ ( Jurgita Rakašiūtė, 9 b )

„…kodėl šio angeliuko akys žvelgia taip liūdnai ir tuščiai? Ar dėl to, kad jo niekas nepastebi? O gal dėl baisių dalykų, kurie vyksta pasaulyje? Dėl to, kad žmonėse jau nebeliko žmoniškumo, pagarbos Dievui ir vieni kitiems? Dėl to, kad pasaulyje svarbiausia vertybė pinigai? Ir žinot, nepatikėsit, bet, kai užleidau vietą šalia manęs bažnyčioje stovėjusiai senolei, kai nuoširdžiai galvojau apie man brangius žmones, pastebėjau, kad to angeliuko akys pralinksmėjo, sužibo… Tą kartą išėjau iš bažnyčios suvokusi, kad noriu visų žmonių akyse matyti tą gėrio žiburėlį. Juk turi kažkas stengtis keisti šį sumaterialėjusį pasaulį.“  ( Aistė Pagirėnaitė, 9 b )

„…Žvakės liepsna, kildama į viršų, padeda žmonių mintims pasiekti dangų. Juk taip gera, kai mintys kyla aukštyn, link Dievo…“  ( Vainius Andriukaitis, 9 b )

„Varpas- tikėjimo skleidėjas bei ragintojas. Jis šaukia į bažnyčią, į šventąsias Mišias. Varpas- tiesioginis dievo įrankis, kuriuo jis kviečia savo vaikus pas save.“  ( Aurimas Petraitis, 9 b )

„Bažnyčios suole sėdėjo, verkė ir meldėsi daug žmonių. Čia buvo jų viltys, troškimai… Gal išsipildė, gal ne, bet žmonės visados čia sėdės… “  ( Andrius Skipitis, 9 b )

„Ant altoriaus degė keletas žvakių, kurios pamažu tirpo. Bažnyčioje buvo taip tylu, kad galėjai išgirsti, kaip jos kalbasi. Įsižiūrėjusi į žvakės liepsnelę joje pamačiau viltį, kuri niekada negalėtų užgesti…“  ( Vėjūnė Mačenskaitė, 9 b )

„Senos, pilkos, paprastos durys, kurios veda į Dievo namus. Kiek jos atkentėjo? Kiek jos atkentės? Kol žmonės išmoks į Dievą tikėti…“  ( Eglė Kuzmickaitė, 9 b )

„…Maldos padeda žmonių norams patekti pas Dievą“  ( Karolis Dapkus, 9 b )