Site menu:

Bažnyčios ir parapijos istorija

1253 m. pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose minimas Raseinių vardas.

Apie 1410 m. didysis kunigaikštis Aleksandras suteikė Raseiniams Magdeburgo miesto teises.

 

Vyskupas M.Valančius savo raštuose užsimena, kad 1416 m. Vytautas antrą kartą leidžiasi į Žemaitiją, kad pakrikšytų ten gyvenančius žmones. Kunigams padedant yra pakrikštijama apie 30000 žmonių. Po to liepia pastatyti katalikų bažnyčias Viduklėje, Kaltinėnuose, Kelmėje, Raseiniuose, Luokėje, Kražiuose, Ariogaloje ir Veliuonoje.

Bažnytiniuose „Elenchus“, yra pateikiama, kad Raseinių bažnyčia yra pastatyta 1421 m. Nors su tikrumu negalima įrodyti, kad ją fundavo pats Vytautas, tačiau daugelyje dokumentų ji priskiriama jam. Manoma, kad pirmoji pastatyta bažnyčia buvo medinė ir stovėjo vadinamame Misijų kalnelyje, esančio Kauno gatvėje ir stipriai apgadinto tiesiant Žemaičių plentą. Prie šios bažnyčios buvo ir pirmosios raseiniškių kapinės. Tiesiant Žemaičių plentą, raseiniškių palaikai iš senųjų kapinių perkelti į dabartines Raseinių kapines. Į tą Misijų kalnelį iki 1936 m.kasmet, per evangelisto Morkaus šventę, iš Raseinių parapijinės bažnyčios būdavo rengiamos procesijos. Pačiame Misijų kalnelyje stovėjo aukštas, akmeninis Misijų kryžius, kuris 1954 metais buvo nugriautas ir atvežtas į bažnyčios šventkiemį.

 

1579 metais Žemaitijoje vyskupo Merkelio Giedraičio prašymu vizuoja teisininkas Tarkvinijus Pekula. Vizitatorius aplankė ir Raseinių parapiją, kurioje tuo metu klebonavo lenkų kilmės kunigas Joanes Miergewski.

Kiek vėliau apie 20 metų Raseiniuose klebonavo iš Raseinių apskrities kilęs, vyskupo Merkelio Giedraičio auklėtinis labai energingas klebonas Jonas Kazakevičius Smolka, kuris jau žemaitiškai sakė pamokslus parapijiečiams. Jo skelbiamas Dievo Žodis turėjo padėti žmonėms suprasti tikrą išganymo kelią bei pasipriešinti erezijoms.

XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje katalikybės situacija tiek visoje Medininkų vyskupijoje, tiek Raseiniuose buvo sudėtinga. Vyskupas M.Valančius savo raštuose pažymi, kad Raseinių bažnyčia apie 50 m. buvo užgrobta kalvinų. Ir tik 1619 m. Stanislovas Kiška, tapęs Žemaičių vyskupu, teisėjui Jonui Mlečkai padedant, sugebėjo atkovoti iš kalvinų Raseinių bažnyčią. Katalikams atgavus bažnyčią vėl buvo paskirtas klebonas. Tuo pačiu laikotarpiu Raseiniuose veikė ir evangelikų reformatų bažnyčia. Jiems didžiausia kliūtis buvo, kad dauguma reformatų dvasininkų nemokėjo lietuviškai, kai tuo tarpu katalikai kunigai žmones mokydavo lietuviškai, tarp jų tas pats Jonas Kazakevičius, Motiejus Tilonijus ir kiti. Nors ir susidurdami su įvairiais sunkumais, tačiau reformatai Raseiniuose sugebėjo išsilaikyti iki 1768 m., kada ši bažnyčia buvo sugriauta. Ypatingai didelis pavojus reformatams iškilo tuomet, kai į Raseinius buvo paskirti vienuoliai dominikonai.

 

1642 m. rugpjūčio 22 d. Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius davė leidimą LDK raštininkui ir Ariogalos tėvūnui Mikalojui Stankai Bilevičiui kartu su Tverų tijūnu broliu Adomu Stankevičiumi, kurie Raseinių bažnyčioje buvo įsteigę altariją, prie parapijinės bažnyčios įkurti dominikonus. Tačiau kaip savo raštuose pastebi vyskupas M.Valančius, dominikonų įkūrimas Raseiniuose nepatiko tiek žmonėms, tiek kunigams. Jie planavo mirus vyskupui J.Tiškevičiui išvyti dominikonus iš Raseinių. Tai matydami dominikonai prašėpopiežiausUrbono VIII užtarimo. Pirmojo Raseinių dominikonų prioro Benedikto Kačkovskio prašomas, popiežius Urbonas VIII liepia protonotarui Kristupui Vidmanui 1644 m. birželio 8 d. parašyti,  patvirtinantį dominikonų buvimą Raseiniuose, raštą. Šiuo raštu taip pat buvo uždraustas bet koks kliudymas dominikonams įsikurti Raseiniuose, netgi grasinant ekskomunika.

 

1643 m. sausio 31 d., vos tik pradėję Raseiniuose kurtis, dominikonai iš tuometinio Lietuvos valdovo Vladislovo IV išsirūpino, kad didžiųjų atlaidų metu ( Grabnyčiose, Joninėse ir Žolinėje ) būtų leidžiami jomarkai. Tas pats karalius 1647 m. kovo 25 d. raštu Raseinių dominikonus apdovanojo žemės gabalu mieste, 300 valakų žemės su sodais ir leido kirsti medžius karališkose giriose.

 

1644 m. vienuolyno prioras Benediktas Kačkauskas pastato medinį vienuolyną. Vėliau, šiek tiek praturtėję, vienuoliai, vadovaujami Baltazaro Anuškevičiaus, 1663 m. pastato naują mūrinę bažnyčią, o 1682 m. ir dviejų aukštų medinį vienuolyno pastatą. Didysis altorius ir choras buvo įrengti už didikų Bilevičių paaukotas lėšas. Bažnyčią 1708 m. konsekravo žemaičių vyskupas Jonas Jeronimas Krišpinas-Kiršenšteinas.

 

Nors vienuolių įsikūrimas Raseiniuose ir buvo sudėtingas bei sunkus, tačiau jų indėlis į parapijos gyvenimą yra reikšmingas. Jie ne tik pastato naują bažnyčią, bet taip pat rūpinasi ir gyventojų buitimi, skelbia Dievo Žodį, rūpinasi vargšais, bei mokslo įstaigomis.

1661 m. Žemaitijos seimelis nustatė 6 grašių mokestį naujos bažnyčios statybai paremti ir tuo gavo teisę bažnyčioje, kaip didžiausioje miesto patalpoje, rengti savo seimelius. Tai rodo išskirtinę tuometinių Raseinių vietą.

 

1730 m. balandžio 24 d. nuo žaibo užsidega ir sudega medinės bažnyčios pastato dalys, sudega ir dalis bažnyčioje buvusio archyvo. Po gaisro bažnyčia atstatoma, ją padidinant ir kapitališkai restauruojant, suteikiant iki šiol esamus bruožus. Bažnyčios rekonstrukcija baigta 1782-1783 metais. Bažnyčios ir vienuolyno statybos darbams vadovavo vienuolyno prioras, buvęs Lietuvos dominikonų provinciolas, architektas tėvas Liudvikas Grincevičius ( Ludovicus Hryncewicz ), išgarsėjęs kaip dominikonų baroko Lietuvoje kūrėjas. Jis subarokino anksčiau buvusius renesansinio stiliaus bažnyčios ansamblio pastatus. Po gaisro pastatyta ir nauja zakristija, kurioje buvo krikštykla.

 

1760 m. pradėtas statyti ir naujas didelis vienuolynas, kurio statybą 1778m. užbaigia taip pat prioras Liudvikas Grincevičius. Vienuolyno rūmai – didelis, trijų korpusų, U raidės formos dviejų aukštų pastatas. Vienuolių celės buvo šildomos 22 krosnimis. Buvo įrengta Švč.Mergelės Marijos Rožinio koplyčia. Bibliotekoje buvo saugoma virš 300 knygų. Prie vienuolyno pastato glaudėsi nemažai pagalbinių patalpų, pastatus supo daržai, tvenkiniai ir vaismedžių sodas. Bažnyčią su vienuolynu jungė ilgas koridorius-galerija, kuris buvo nugriautas apie 1923 metus.

 

XVIII a. prie dominikonų vienuolyno buvo įsteigta vienuoliams ruošti mokykla – naujokynas. Čia vienuoliai naujokai studijuodavo teologiją, filosofiją ir matematiką. 1832 m. caro valdžios įsakymu naujokynas buvo uždarytas.

 

1742 metais, pakviesti Žemaičių vyskupo Antano Tiškevičiaus, Raseiniuose įsikuria ir pijorų vienuolynas, kuris turėjo be vienuolyno ir bažnyčios, įkurti mokyklą Žemaitijos bajorų vaikams mokyti. 1766 metais pijorai pastato medinę Švč.Trejybės bažnyčią ( po sukilimo 1832 m. rusų valdžiai ją uždarius, ji atiduodama stačiatikiams, kurie ją paverčia cerkve, veikusia iki buvo pastatyta nauja mūrinė cerkvė) , 1785 metais – naują vienuolyną, ir jau 1742 metais pradėjusią veikti dviejų klasių mokykla, kuri palaipsniui perauga į gimnaziją su dviem šimtais mokinių. Pijorų vadovaujamose mokslo įstaigose buvo aukštas mokslo lygis. Vaikus mokydavo patys vienuoliai, už tai negaudami atlyginimo. Buvo dėstoma tikyba, lotynų, lenkų bei kitos užsienio kalbos, tikslieji ir gamtos mokslai. Už mokslą nereikėdavo mokėti, todėl galimybę mokytis turėjo ir baudžiauninkų, bei neturtingų žmonių vaikai. Pijorai turėjo turtingą biblioteką.

 

1812 m. karo metu dominikonų vienuolynas ir bažnyčia nukentėjo tiek nuo prancūzų, tiek nuo rusų kariuomenių. Todėl 1816-1819 m. prioro Dominyko Vaitkevičiaus pastangomis buvo remontuojamas bažnyčios vidus ir išorė. Šiuo laiku pastatyti skambūs 26 registrų vargonai su dviem klaviatūromis ( išmontuoti 1945 m. ) , nauja sakykla, atnaujinti altorių paveikslai, kai kurie pastatyti iš naujo.

Zakristija koridoriumi buvo sujungta su vienuolynu. Po bažnyčia buvo šešios atskiros rūsių patalpos, kuriose tuo metu buvo laidojami Raseinių dominikonų geradarių , kitų iškilių žemaičių bajorų palaikai.

 

1832 m., uždarius vienuolių pijorų kolegiją, dominikonai atidarė parapijinę mokyklą, kurioje mokėsi ir būsimasis Žemaičių vyskupas Gasparas Cirtautas. Vienuoliai taip pat išlaikė ir rūpinosi senelių prieglauda.

 

Per 1863 m.sukilimą pas sukilėlius kapelionauti buvo išėjęs dominikonų tėvas Teofilis Raškauskas, už ką caro valdžios buvo sušaudytas Kaune. Vienuoliai buvo apkaltinti dalyvavimu sukilime, todėl 1886 m.liepos 26 d. rusų carinė valdžia panaikino dominikonų vienuolyną.

 

Nuo 1886 metų parapiją valdo dieceziniai kunigai. Kunigams teko aktyviai kovoti, kad vienuolyno pastatai priklausytų Bažnyčiai. Klebonas kunigas Petras Dočkus pradėjo tiek vienuolyno, tiek bažnyčios remonto darbus, kurie vis buvo atidėliojami dėl lėšų stygiaus: atnaujintas bažnyčios vidus, altoriai, įrengti nauji vargonai, pastatyta nauja špitolė.

1908 metais parapijos kunigų rūpesčiu buvo įsteigtas labdaringas namas pavargėliams ir elgetoms. Kunigo Meškauskio iniciatyva atgijo ir Raseinių bažnyčios choras, kuriame giedojo daugiau kaip šimtas žmonių.

 

Pirmojo pasaulinio karo metais vienuolyno patalpose vokiečių kariuomenė buvo įrengusi kalėjimą.

 

Po karo, atsigavus nuo karo baisumų, parapijos materialinė ir dvasinė padėtis pagerėja: veikia gausios įvairios katalikiškos organizacijos (Lietuvių Katalikių Moterų Draugijos Raseinių skyrius, Angelaičiai, Pavasarininkai, Švč.Sakramento brolija, Šv.Vincento Pauliečio draugija, Šv.Kazimiero draugija, Šv.Juozapo savitarpio pašalpos draugija, katalikų tarnų, tarnaičių ir darbininkų „Dievo globa“, blaivybės sąjunga ), nuolat adoruojamas Švč.Sakramentas, parapijiečių tarpe labai populiarus ir mėgstamas Gyvojo Rožančiaus vainikėlis, per metus būdavo švenčiami net 44 atlaidai. Rytais aukojamos šv. Mišios specialiai mokiniams, kartą per mėnesį šv. Mišios buvo aukojamos ir Raseinių kalėjime, lankomi ligoniai 2 ligoninėse bei senelių prieglaudoje. Mokykloje tikybos pamokas pravesdavo parapijos vikarai, kuriais nuo 1927 metų būdavo skiriami vienuoliai dominikonai, taip stengiantis vyskupų pageidavimu sugrąžinti ordiną į Raseinių parapiją. 1

1932 m. liepos 19 dieną atvyksta dominikonų tėvas Bonaventūra Pauliukas O.P. su tėvu Kazimieru Žvirbliu O.P., kurių tikslas atnaujinti Lietuvos Angelo Sargo dominikonų provinciją su centru Raseiniuose. Ir brolių bei kandidatų į brolius dominikonus vis daugėja. Su dominikonų sugrįžimu pagyvėja Raseinių tiek dvasinio, tiek kultūrinio, tiek visuomeninio gyvenimo sferos. Vienuoliai ėmė rūpintis bažnyčios ir vienuolyno remonto darbais, prie kurių parapijiečiai mielai prisidėdavo darbo jėga, o lėšoms rinkti tėvai dominikonai pakaitomis vykdavo į misijas Amerikoje.

 

2

 

1934 m. kieme tarp bažnyčios ir vienuolyno švenčiant šv. Dominyko kanonizacijos 700 metų jubiliejų, o kartu ir dominikonų sugrįžimą į Raseinius, buvo pastatytas Šv. Dominyko paminklas, tebestovintis ir šiandien.

1935 metų spalio 13 dieną buvo pašventinta Švenčiausios Mergelės Marijos Lurdo titulo koplyčia, kuri mielai tikinčiųjų lankoma ir šiandien.

 3-4 

1940 m. su sovietų valdžios atėjimu prasideda dominikonų persekiojimas, tardymas ir dalis vienuolių pasitraukia į užsienį. Klebonu vėl skiriamas diecezinis kunigas. Dėl šių pasikeitimų bei sovietų skleidžiamos propagandos vėl prasideda parapijoje sąmyšis, kiršinantis parapijiečius, vienuolius ir kunigus.

 

1941 metais į parapiją paskiriami kunigo Don Bosko Saleziečiai kunigai vienuoliai. Jiems tenka dirbti labai sudėtingomis ir komplikuotomis sąlygomis tiek dėl konflikto ir įsisiautėjusių aistrų parapijos viduje, tiek dėl karo bei okupacijos sunkmečio. Saleziečiai parapijoje dirba iki 1947 metų.

 

Antrasis pasaulinis karas padarė daug žalos Raseinių miestui. Vienuolynas ir bažnyčios pastatai ypač nukentėjo 1944 metų vasarą vykusių mūšių tarp vokiečių ir rusų metu, kai bažnyčia du kartus ėjo iš rankų į rankas: sugriauta dalis vienuolyno pastatų, sudegė vienuolyno bei bažnyčios stogai, labai nukentėjo viena bažnyčios pusė, apgriauti altoriai. Bažnyčios šventoriuje, kapinių teritorijoje buvo iškasti apkasai.

Nuo 1944 metų rudens parapiją administruoja vikaras kun.Boleslovas Lukošius, kuris pagal galimybes bandė gelbėti bažnyčios turtą bei slapstydamasis patarnavo parapijiečiams, tuo pelnydamas visuotinę pagarbą.

 

1947 metais rugpjūčio 11 dieną į Raseinių parapiją klebonu yra paskiriamas kunigas Rapolas Pūkys, kuriam pavesta atstatyti karo metu sugriautą bažnyčią. Būtiniausi pirminiai remonto darbai su parapijiečių pagalba atlikti per 72 darbo dienas ir 1947 m. gruodžio 8 dieną bažnyčia vėl pašventinama. Tolimesnis remontas bei bažnyčios puošimas ir gražinimas užtruko dar keletą metų.

 

5

 

 

Tuo tarpu vienuolyno pastatų remontu pradėta rūpintis tik 1972 metais, net 28 metus paliekant vienuolyną likimo valiai. 1981 metais pagrindinis vienuolyno pastatas atiduotas eksploatacijai – jame įsikūrė Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos depozitoriumas ir knygų mainų fondas.

 

1954 m. restauruojant bažnyčią, ji ištinkuota baltai rausvai. Tuo metu sugadintas didingas didysis altorius, nes iš jo pašalintos keturios XVIII a. medinės domininkonų („Šv. Dominiko“, „Šv. Tomo Akviniečio“, „Šv. Jacinto“ (Jackaus), „Šv. Vincento“) skulptūros, kurios po to nuvežtos į Alėjų Švč. Trejybės bažnyčią. Šiuo metu pastarosios skulptūros eksponuojamos Raseinių muziejuje.

1978 metais bažnyčios vidus naujai dekoruotas.

6

 

Dabartinė Raseinių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia – monumentalus, barokinių formų pastatas. Jis mūrinis (plytinis), išorė tinkuota, stogai dengti skarda ir šiferiu. Šonuose yra du žemi bokštai. Bažnyčios fasade yra dvi nišos, kuriose anksčiau stovėjo medinės šv.Dominyko ir šv.Kotrynos Sienetės skulptūros (dabar perneštos į Lurdo koplyčią).

Raseinių bažnyčia yra lotyniško kryžiaus plano, trijų navų, 45 m ilgio, 30 m pločio (ties transeptais), apie 30 m aukščio (ties frontonu). Centrinės navos skliautai lopšinės formos, kitų patalpų – kryžminės. Ji stovi netaisyklingos formos šventoriaus centrinėje dalyje, pagrindiniu fasadu atgręžta į šiaurę. Rytinėje ir pietvakarių pusėse yra įrengti šventoriaus vartai, šiaurės vakariniame kampe – laiptai, kurie veda link pagrindinio fasado. Šventoriaus tvora aukšta, iš akmenų ir plytų mūro. Į jį veda platūs laiptai.

72

 

 

 

 

 

 

Bažnyčioje yra 5 altoriai:

1857 m. įrengtas mūrinis didysis bažnyčios altorius.            

Didžiojo altoriaus centre įkomponuotą

koplytėlę su lotynišku pasveikinimu
 AVE MARIA puošia keturi keičiami
XX a.pr. kūriniai – Jėzaus Širdies, Šiluvos Švč.Mergelės Marijos paauksuotais sidabro rūbais, Šv.Mergelės Marijos ėmimo į dangų ir Prisikėlusio Kristaus paveikslai.

 8-91

 

 

101

 

Kairėje pusėje, seniausioje bažnyčios dalyje yra Švč.Mergelės Marijos Rožinio ( Marijos Rožančinės ) vardo altorius. Altoriaus viršuje yra šv.Rožės Limietės atvaizdas ( XVIII a.pab. ). Ši šventoji buvo dominikonų ordino tretininkė, jos simboliai kryžius, lelija ir knyga. Vertingiausias šio altoriaus kūrinys – senasis XVII a. I p. stebuklingasis Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu aptaisais puoštas paveikslas, garsinęs Raseinius ir už Žemaitijos ribų. Dabar paveikslas dengtas tamsios spalvos aksomo audeklu, prie kurio pritvirtintos karūnos, dvylika žvaigždžių, padėkos votai.

 

  

11 Antrasis kairėje pusėje – medinis altorius su Šv.Onos paveikslu. Tai vertingas gana aukšto meninio lygio kūrinys, tapytas profesionalaus dailininko, kuriame pavaizduoti Švč.Mergelė Marija su ant jos kelių sėdinčiu Vaikeliu ir Šv.Ona.

Altoriaus viršutinėje dalyje XX a. I p. Tapytas Švč.Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų paveikslas.

 

12 

 

 

Dešinėje bažnyčios pusėje taip pat 1859 m. įrengtas šoninis Jėzaus Nazariečio vardo altorius su vėlyvu XX a. vid. Švč. Jėzaus Širdies paveikslu ir

Šv. Dominyko portretiniu atvaizdu altoriaus viršutinėje dalyje. Senasis Jėzaus Nazariečio paveikslas sudegė po karo per gaisrą vasaros zakristijoje.

  

13 

Antrasis dešinės pusės altorius –

su įkomponuota Švč. Mergelės Marijos

 tamsios tapybos, vadinamo bizantinio tipo Čenstakavos paveikslo kopija.

Altoriaus viršutinėje dalyje –

vėlyva, liaudiško tipo skulptūrinė Nukryžiavimo kompozicija.

  

Buvusio vienuolyno dviejų aukštų rūmai yra renesanso stiliaus. Rūmai sujungti su Liurdo koplyčia. Jų centre yra atviras balkonas virš durų, su dviejų kolonų portiku. Vienuolyno pastatas labai dera prie barokizuotos bažnyčios. Taip jau daugiau kaip prieš 200 metų pastatytas bažnyčios ir vienuolyno ansamblis iki šiol yra iškiliausias miesto architektūros paminklas.

 

 141

1998 metų balandžio 15 dieną Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus įsakymu parapiją administruoti pradeda du tėvai dominikonai : Augustinas Ruzgys O.P. ir Tadas Astrauskas O.P. Buvo dėta daug vilčių į vienuolių dominikonų centro atkūrimą Raseiniuose, bet 2000-aisiais metais, valdžiai nesugrąžinant vienuolyno pastatų, dominikonai grįžo atgal į Vilnių ir Raseiniuose nuo tų metų vėl klebonauja kunigai ne vienuoliai. 

 

2007-2008 metais bažnyčioje buvo vykdoma presbiterijos rekonstrukcija. 2008 m. balandžio 26 d. Raseinių Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje vyskupas J.Ivanauskas pašventino naująjį altorių.

 151

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pagal kunigo Vidmanto Balčaičio bakalauro darbą „Raseinių parapijos istorinė-pastoracinė apžvalga“ (1998 m.), Konstantino Prušinsko straipsnį „Raseinių dominikonų vienuolynas ir Švč.M.Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia“ ( 2006 m.“Žemaičių žemė“ ), Jono Brigio knygą „Per Raseinių kraštą“ (2003 m.), knygą „Raseinių kraštas“ ( 2008 m., sud.Antanas Pocius)

 

 

Komentarai uždrausti.