Site menu:

Šiluva

2019 m. lapkričio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Spa    
 123
45678910
11121314151617
18192021222324
252627282930  

Paieška

Apie nuodėmę

ŠIS TAS APIE NUODĖMĘ IR SĄŽINĖS TYRIMĄ…

 

Kristaus ramybės negali patirti tas, kuris nusigręžė nuo tiesos. Nuolankus savo padėties pripažinimas – būtina ir geriausia Atgailos sakramento priėmimo sąlyga, o tuščias pasitenkinimas savimi yra blogiausias dalykas. Nuolankumas – labiausiai reikalinga dorybė, kurią būtina ugdyti. Tik tada žmogus pajėgs suprasti, kas yra nuodėmė.

Nuodėmė yra laisvas Kristaus atperkančios meilės atmetimas. Padarome nuodėmę, kada pasielgiame ne pagal meilę, arba nepasielgiame pagal meilę. Pagal meilę Dievui, artimui ir sau. Ji žeidžia Viešpatį, bet žeidžia aktualiai per Bažnyčią. Kiekviena nuodėmė paliečia ne tik Kristų, bet ir Dievo tautą. Sunki nuodėmė atitolina žmogų nuo Dievo, atitolina ir nuo Bažnyčios. Dievo kvietimo atmetimas yra asmeninis, bet ne privatus, nes visas dovanas ir malones žmogus gauna ne vien dėl savęs, bet tam, kad galėtų kurti, statyti Kristaus Bažnyčia. Naudinga pamatyti ir pripažinti visuomeninius ir asmeninius nuodėmės padarinius.

Kur intrigos, apgavystė, pavydas – iš ten Kristus tarytum išvejamas. Žmogus gali apnuodyti savo aplinką. Laiške galatams apaštalas Paulius išvardija tokius kūno darbus (plg. Gal 5, 19-21). Šiandien apaštalas dar pridėtų polinkį viską griežtai kritikuoti, prisitaikėliškumą… Pvz. pavydas, šališkumas tiesiogiai apnuodija Bažnyčios aplinką. Arba dar, pavyzdžiui, net ir kai kurie krikščionys laikosi priešingos Bažnyčiai nuomonės vienu ar kitu moralės klausimu: dėl skyrybų, neištikimybės, priešvestuvinių lytinių santykių, kontraceptikų naudojimo ir kt. Jei aiškiai ir atvirai nepasisakoma prieš tokią nuomonę, ji ne tik kenkia, bet ir įsivyrauja.

Blogai, jei krikščionis mano, kad neįmanoma išvengti sunkios nuodėmės. Jis turi nuolat eiti dvasinės pažangos keliu ir kartu prašyti Dievą nuodėmių atleidimo. Gyvenimas yra budėjimo laikas. Išlikti budriems padeda sąžinės sąskaita. Tikintysis turi ne tik prisiminti įsakymus, bet ir stebėti, kaip atrodo jo gyvenimas Kristaus Kalno pamokslo, Jo atsisveikinimo kalbos šviesoje. Žvelgdami į save per palaiminimų veidrodį, išvengsime tuščio pasitenkinimo savimi.

„Sąžinės tyrimas“ – viena iš dvasinės saviugdos pratybų, dažniausiai atliekamų kiekvieną vakarą, bet būtinai prieš išpažintį. Ruošiantis Atgailos ir Sutaikymo sakramentui peržvelgiam laikotarpio nuo paskutinės išpažinties iki dabar, įvykius.

„Koks mano santykis su Dievu? Kuria kryptimi einu ir kaip auga mano gyvenimas Kristuje?“ Galiu tinkamai atsakyti į šiuos klausimus tik tada, kai skiriu laiko jų apmąstymui. Labai patartina naudotis maldaknygėje ar kur kitur rasta sąžinės sąskaita, paruošta Dievo Žodžio šviesoje.

Kad nuodėmės patirtis būtų aiškesnė, prisimenu: vietas, kuriose gyvenau, žmones, su kuriais bendravau, veiklą, kuria užsiėmiau. Tada, būdamas Viešpaties Jėzaus akivaizdoje, klausiu, pvz., kas slypėjo už vieno ar kito žodžio, veiksmo; kokie buvo mano ketinimai; ką širdyje jaučiau.

Atlikę sąžinės sąskaitą gailimės dėl savo nuodėmių ir ryžtamės nugalėti visa, kas trukdo augti Dievuje. Pasižadame keistis, nusikratyti baime ar tobulėti kurioje nors gyvenimo srity. Viską pavedame Dievui. Atsiveriam jo malonės veikimui. Tada einame išpažinties. Paskui privalome stengtis taisytis ir atsilyginti už padarytą žalą (materialinę ar moralinę), jei tokia buvo padaryta.

Atgailos sakramento dvasiai ir svarbai priešinga paviršutiniškai, grynai iš įpratimo atliekama išpažintis. Tokia išpažintis, kai iš įpratimo išsakomos lengvos nuodėmės, kurių nenorime atsisakyti, ne tik mažai naudinga, bet tiesiog pavojinga.

Dažniausiai turbūt galvojame, kad nuodėmė tai yra tik taisyklės ar įstatymo laužymas. Mes pernelyg akcentuojame šią nuodėmės pusę. Taip pat pagalvokime apie nuodėmę ir kaip apie tinkamo ryšio tarp manęs ir Dievo, ir net tarp manęs ir tų, kuriuos Dievas man duoda mylėti, nutraukimą. Galiausiai mes turime suprasti, kad nuodėmė yra ir ryšio su pačiu savimi nutraukimas – ­aš elgiuosi netinkamai ir taip kenkiu sau.

Turbūt dažniausiai skiriame tik sunkiąsias ir lengvąsias nuodėmes. Tačiau reikalinga skirti ne tik nedideles nuodėmes ir nuodėmes, kurios skiria mus nuo Dievo, bet ir „vidutines“ nuodėmes. Lengva skirti du kraštutinumus: mes padarom lengvą nuodėmę, pvz., kai labai supykstam ant gyvulėlio ar susikeikiam. Mes padarom mirtiną nuodėmę, pvz., kai pasirenkam gyventi visai be Dievo ar Bažnyčios bendrijos. „Vidutines“ sunkiau įvardinti: pvz., rimtai nusidedame, kai išgeriame perdaug alkoholio pobūvyje ir tada visą šeimą mašinoje vežame namo judria gatve. Labai dažnai mes nepakankamai dėmesio skiriame rimtoms, toms „vidutinėms“ nuodėmėms. Pvz. melavimas mylimam sutuoktiniui, nusisukimas nuo vargšo, nenoras giliau pažinti savo tikėjimą, gandų skleidimas ir t. t. Mes negalvojam, kad tai rimtas dalykas. Šiuos rimtus dalykus reikia taisyti, ir jei dėl fizinės negalios kreipiamės į gydytoją, tai į ką kreiptis dėl dvasinės?…

 

 

    Parapijos žinios“

Komentarai uždrausti.